Jurate Balas

 

JŪRATĖ AND KASTYTIS


The sun is sinking in the west,

Turn back, Kastytis, in a hurry!

Your dear old mother finds no rest,

She will be wearing down with worry

Until she sees your flapping sails

Approaching on the foaming waves.


But Kastytis

Will not listen!

He's astounded by sea treasures.

Though the blushing sun is setting,

Playful fish he keeps on netting,

Musing over youthful pleasures.


The stars on high serenely shine.

The waters slowly surge and splatter.

But – lo! – emerging from the brine

Appears the beautiful Jūratė:

As white as foam, lit up with gleam,

Below her waist all clad in green.


"Hey, Kastytis,

Fellow sweetest,

Don't you think you are immodest?

Why do you at night again

Cast your nets in my domain?

I'm Jūratė, a sea-goddess."


Yet for the goddess to admire

The lad was far from turning coward:

His beaming eyes kept flashing fire,

His figure radiated power;

He caught his breath, then took an oar

And steered his small boat straight to her.


When she took

A better look

At this giant, young and smart,

She forgot her innocence

And divine magnificence,

Fell in love with all her heart.


A wrecking wind began to blow.

The heavens rose in indignation

And burst upon the sea below,

When conquered by the sweet temptation

Jūratė rushed to his embrace

And softly touched Kastytis' face.


He's excited

And delighted

Living in the world of wonder

With Jūratė by his side

Sweetly kissing his blue eyes

In the palace of bright amber.


On seeing this from high above

The mighty Thunder was offended:

How dare a mortal fall in love

And touch the goddess, pure and tender!

The amber palace in a flash

Was by a streak of lightning smashed.


And Kastytis,

Fellow sweetest,

While the thunderstorm was dying,

Kissed and fondled by the wave

Lifeless came to land again –

To the beach where pines were sighing.


Just listen sometimes late at night

When restless waves grow sad and sombre

And from the seabed out of sight

They strew the shore with bits of amber;

Deep in the heavy mist and foam

You're sure to hear a sobbing moan.


All this moaning,

All this groaning

Is Jūratė's lamentation

For Kastytis, her sweet lover,

And her palace lost forever,

Ruined by the god's damnation.


The Lithuanian girl today

Wishing her boy to stare with wonder

Likes sometimes in her charming way

To deck herself with beads of amber.

But when a song of love she sings,

As sad as a lament it rings.


When concealing

Her sweet feeling

She can find no word to utter,

Yet she loves with deep emotion,

Sometimes stormy as an ocean,

Like the legendized Jūratė.


Translated by Lionginas Pažūsis

JurateJurate.html

JŪRATĖ IR KASTYTIS


Saulutė leidžias vakaruos;

Skubėk namo, skubėk, Kastyti!

Matutė laukus nekantruos:

Jai nusibos besižvalgyti

Į besiūbuojančias mares

Ir vėjo ištemptas bures.


Bet Kastyti,

Kaip matyti,

Marių dovanos vilioja;

Vakarėlio jis nelaukia,

Tik žuvytėms tinklą traukia,

O mintis dausuos skrajoja.


Liūliuoja vilnys pamaži;

Aukštai žvaigždutės pasimatė;

Ir štai iš vandenų graži

Išplaukia dieviška Jūratė,

Balta kaip vandenų puta,

Žaliai lig pusės pridengta.


Oi Kastyti

Baltalyti,

Kam žuvytes man vilioji?

Kam vilioji marių giją?

Marės - mano viešpatija!

Aš - Jūratė nemarioji.


Bet nenusiminė bailiai

Kastyčio vyriška krūtinė;

Akių tik žiebė spinduliai

Ir jėga tryško begaline;

O atsikvėpęs sau plačiai,

Irklavo į aną stačiai.


Vos Jūratė

Jį pamatė

Priešais milžinu galiūnu,

Užsimiršusi skaistybės,

Savo dieviškos didybės,

Pamylėjo žemės sūnų.


Pakilo vėsulas staigus;

Sujudo bangos apmaudingos;

Nustebo net patsai dangus,

Kada Jūratės dauggalingos

Kasa ir lūpų geiduliai

Kastytį palietė meiliai.


Jis laimingas! Stebuklingas

Marių pasakas sapnuoja,

O Jūratė prie jo šono

Rūmuos gintaro geltono

Jam akis saldžiai bučiuoja!..


Bet susirūstino smarkus

Perkūnas, iš dangaus pamatęs,

Kad drįso palytėt žmogus

Skaistybę dieviškos Jūratės;

Paleidęs žaibą ir griausmus,

Sudaužė gintaro namus.


O Kastytį

Baltalytį

Liepė bangai pasiūbavus

Palangoj, aikštėn pušyno,

Išvilioti ant smeltyno,

Negyvai jį užbučiavus.


O, paklausykit vakarais,

Kai marių bangos nerimauja

Ir krantą barsto gintarais

Gelmės nematomoji sauja:

Girdėtis per miglas-druskas,

Lyg verkia ir vaitoja kas!


O vaitoja,

Ašaroja

Tai Jūratė nelaiminga:

Atsiminusi Kastytį

Ir kad rūmai sudaužyti

Dievo apmauda bausminga.


Dabar lietuvė pamariais,

Suvarsčius gintarų siūlelį,

Sau mėgsta baltą kaklą jais

Gražiai papuošti prieš bernelį;

Bet kai meilužę uždainuos,

Ji skamba tonuose liūdnuos.


O kai myli,

Norint tyli,

(Jos sapnai tylėt įpratę),

Tai ta meilė jos krūtinėj

Neša jėgoj begalinėj

Kartais audra kaip Jūratė.


Maironis (Jonas Maciulis). Maironis (1862-1932 in Kaunas).
Born in a peasant family on the Pasandravis estate (his real name was Jonas Mačiulis), Maironis went to secondary school in Kaunas, studied literature for a time at Kiev University, graduated from the Kaunas Seminary in 1988 and from the St. Petersburg Catholic Theological Academy in 1892. He was a professor at the Academy, rector of the Kaunas seminary and lectured on literature at Kaunas University. His first poem was published in 1885. Maironis' poetry set the basic standards for modern Lithuanian poetry.